Kovo 25 d. Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje lankėsi politologas, islamo kultūros tyrinėtojas prof. Egdūnas Račius. Susitikime nagrinėjome temą: „Emigraciją skatinantys sociopolitiniai procesai Vidurio Rytuose“. Europai susidūrus su pabėgėlių krize ypatingai svarbu pažinti jų kultūrą ir požiūrį, su kuriuo jie ateina ir ko tikisi iš Europos. Visuomenėje vyrauja įvairios nuomonės dėl pabėgėlių ir jų migracijos tikslų. Apie islamo kultūrą ir jos santykį su mūsų religija ir kultūra klausinėjome mūsų svečią.
- Esate islamo tyrinėtojas, kodėl susidomėjote būtent šia religija, kultūra?
Sakyčiau, kad visiškai atsitiktinai. Studijuodamas Vilniaus universitete, Filosofijos fakultete, paakintas vienos bendramokslės, nuėjau į tuo metu beatsikuriančios totorių bendruomenės patalpas Vilniuje. Jie siūlė arabų kalbos pradmenų programą. Labiau nei religija mane suviliojo galimybė mokėti skaityti rašmenimis, kurie yra labai skirtingi nuo mums atpažįstamų rašmenų. Labai naiviai, kaip 19-os metų žmogui, atrodė, kad, jei aš mokėsiu skaityti ir šifruoti tą kalbą, būsiu kažkuo pranašesnis už kitus. Per kalbą įsitraukiau į paieškas, galimybę arabų kalbos pasimokyti kur nors kitur, už Lietuvos ribų, ir taip išvažiavau į Kuveitą, Kuveito universiteto kalbų centrą, kur du metus formaliai su grupe kitų užsieniečių mokiausi arabų kalbos. Besimokydamas arabiškame krašte, Arabijos pusiasalyje, musulmoniškame krašte, natūralu, kad matydavau aplinkui musulmoniškas bendruomenes, klausdamas, kaip jos gyvena, ką veikia, kuo tiki. Tą žinių bagažą aš parsivežiau į Lietuvą. Tada gavau pasiūlymą VU Orientalistikos centre mokyti arabų kalbos, tuo pačiu pasiūliau ir islamo pradmenų kursą. Vėlgi tuo metu paaiškėjo, kad patirtis galbūt ir nemenka, bet ne profesinė: man reikėjo profesinio išsilavinimo, o tuo metu turėjau tik VU filosofijos bakalauro laipsnį. Aš išvažiavau į JAV, kur studijavau konkrečiai Vidurio Rytų studijas Niujorko universitete, ir taip įžengiau į tą kelią, vėžias, iš kurių neišlipau iki pat dabar.
- Manau, mes gana mažai žinome apie islamą. Tai ką turėtume žinoti?
Gali nuskambėti kaip akibrokštas ar nepopuliariai, bet, sakyčiau, islamo nėra. Yra musulmonai, kurie individualiai ar grupėmis, mėgina apibrėžti, kas jiems yra islamas. Musulmonų mūsų pasaulyje, įvairiais duomenimis, yra apskaičiuojama apie milijardą aštuonis šimtus milijonų. Aš jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tiek ir islamų. Kitaip tariant, mes negalime mėginti išvesti bendro vardiklio, nes tai būtų labai mažai – kas tikėjimas dievu, Mahometu, kaip paskutiniu pranašu, Koranu, kaip šventraščiu, dievo žodžiu. Bet tai nieko nepasako, kuo jie tiki realiai arba kaip jie galvoja. Kitaip tariant, musulmonų grupių ir atskirų individų elgesys, kurį jei patys gali pristatyti kaip islamišką, tarpusavyje gali labai skirtis – tai yra tokia mentalinė ar dvasinė erdvė, kurioje jie patys niekada istorijoje nesusitaria ir iki pat dabar mėgina išsiaiškinti, kai kada netgi smurtu, ir primesti vieni kitiems tą jų įsivaizduojamą teisingąją versiją. Šia prasme, mes, būdami išorėje, dar menkiau esame apsirūpinę instrumentais ar galimybėmis pasakyti, kas yra islamas. Musulmonai galbūt gali pretenduoti į tą statusą ir sakyti: „mūsų grupėje islamas yra tai, o kitai grupei tai yra – kažkas kita“. Labai sunku įvertinti, kuris tas islamas galėtų būti tikresnis, teisingesnis ar autentiškesnis. Tam tikra prasme, čia ir yra įdomumas ir patrauklumas, bet kartu ir pragaištis.
- Kas yra islamo religija? Sakoma, kad ji skatina harmoniją ir rasinę brolybę, tiesa tai ar ne?
Atsakęs į klausimą, kad islamo nėra, matyt, nebegalėčiau atsakyti, ar islamas ką nors daro. Islamas nieko nedaro. Viską daro musulmonai ir jų grupės, kurios labai skirtingai, kai kada net labai diametraliai, supranta savo vaidmenį pasaulyje, savo santykius tiek grupės viduje, tiek su kitomis grupėmis. Kitaip tariant, spektras yra toks platus, kad mes turime tokių musulmonų, kurie į savo religines apeigas įtraukia netgi ne vien musulmonus. Yra grupės žmonių, kurie mano, kad ne tik ne musulmonai, bet ir visi, kitaip mąstantys musulmonai, yra klaidatikiai ir, jei jų neįmanoma patraukti į savo pusę, juos reikia naikinti. Kitaip tariant, mes turime tą spektrą nuo iki ir čia yra didžioji problema. Mes žiūrėdami iš krikščioniškos perspektyvos, ypač katalikiškos, turime lūkestį, kad jie turi turėti tą aukščiausiąjį vadovą, kuris pasakys ir mes tada atpažinsime. Katalikų bažnyčios rėmuose pavyzdžiai labai paprasti: jeigu Vatikanas, Popiežiaus asmenybė, sako, kad, tarkime, eutanazija arba abortas yra neleistini katalikams, mes bent jau žinome, kad katalikų bažnyčia laikosi tokios nuostatos. Faktas yra toks, kad mes negalime identifikuoti kažkokios aukščiausios institucijos ar instancijos tarp musulmonų ir pasakyti, kad jei ta institucija, tie žmonės, taryba ar vienas individas taip pasakė, vadinasi, tai yra absoliuti tiesa. Dogmos monopolio islame nėra, todėl tos skirtingos grupės skirtingai perskaito atrodo tą patį tekstą – Korano tekstą.
- Koks musulmonų požiūris į krikščionybę?
Kalbant apie musulmonų ir krikščionių santykius mes turime kalbėti dviem lygmenimis. Pirmasis lygmuo aptinkamas pamatiniame islamo tekste, šventraštyje – Korane. Jame daug kalbama apie krikščionis, kaip ir apie judaistus. Dažnai judaistai ir krikščionys sudėti į vieną kategoriją. Reikia pripažinti, kad apie krikščionis ir judaistus Korane kalbama gana prieštaringai. Musulmonams pagal tikėjimą artimiausi yra vadinamieji knygos žmonės arba knygos religijų žmonės, – kitaip tariant, monoteistinių religijų – krikščionybės ir judaizmo atstovai. Kita vertus dažnai yra akcentuojama, kad krikščionys, o ypač judaistai buvo priešiškai nusiteikę ankstyviesiems musulmonams – kenkė jiems, todėl musulmonai neturėtų pasitikėti ne musulmonais. Viena vertus lyg ir esame vienos kilmės, bet toje pačioje šeimoje, tikėtina, kad santykiai tarp seserų ir brolių gali nebūti tokie sklandūs. Kalbant apie kitas religines, tradicijas, Koranas, tiek kiek jis apie jas kalba, o kalba labai nedaug, leidžia suprasti, kad visų kitų religinių tradicijų atstovai yra mažiau vertingi ar menkaverčiai, pirmiausiai, dievo akyse, atitinkamai, musulmonų akyse. Tai labiau teorinis lygmuo. Kai kabame apie realius istorinius musulmonų ir krikščionių santykius, reikia kalbėti apie regionus, nes kai kuriuose iš jų krikščionybės nebuvo, o buvo judaizmas, budizmas ar kitos religinės tradicijos. Santykiai tarp krikščionių ir musulmonų galėjo ir nesusiklostyti iki kol iš Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos pradėjo vykti misionieriai, mėgindami atversti vietinius musulmonus į krikščionybę, jei kalbame apie kraštus, kur krikščionys ir musulmonai gyveno greta ilgus šimtmečius, pavyzdžiui, Sirija ir Artimieji Rytai, kur ir gimė krikščionybė. Nepaisant to, kad musulmonai jau 7-jame amžiuje aneksavo teritorijas, tapo Kalifato dalimi, vėliau Damaskas galiausiai tapo ir Kalifato sostine. Tačiau ten visuomet gyveno gausios ne musulmonų, o dažniausiai, būtent krikščionių bendruomenės. Praktiškai iki dabartinio pilietinio karo Sirijoje jos ten gyveno. Tačiau, bet kuriuo atveju, kad tos bendruomenės išliko, suponuoja, kad musulmonams jos neatrodė grėsmingos ir kad su jomis reikėtų susidoroti, kaip pavyzdžiui, katalikai susidorojo su musulmonų ir judaistų bendruomenėmis Ispanijoje prie Konkistos. Iš musulmonų pusės tokių pogromų istoriškai mes neesame fiksavę. Istoriškai žiūrint tas sugyvenimas, gal iš dalies remiantis Korane esančiais paraginimais yra tikrai fiksuotinas, tolerancija pirmiausia judaistams ir krikščionims, tuo pačiu net induistams, kuriems remiantis Koranu atrodo musulmonai neturėtų būti tolerantiški, vis dėl to yra akivaizdi.
Ačiū už pokalbį.